Aš visada meldžiau mirties,

Kad pasiimtu ji mane.

O dabar beliko ranką tik ištiest

Ir iškeliaučiau aš su ja ...

Rankose laikau kvietimą

­­­A.K. 7 4

Užtektu tik prisilietimo,

Kad nuskęsčiau jos juodam glėby ...

Šaltas metalas gerklę remia,

Per kūną eina šiurpulys.

Ir aš ramiai akis užmerkęs,

Žinau kad pasitiks mirtis ...

Kulka perskros mano galvą,

Akimirksniu apims tamsa ...

Galu gale pajusiu laimę,

Kurios nebuvo mano gyvenime ...

Gėrio ir blogio kilmės samprata

Velnio įvaizdis istorijoje ir mene

Thomas Schirrmacher

Joks kitas klausimas, išskyrus klausimą apie gyvenimo ir meilės prasmę, jokia filosofinė problema literatūroje ir mene nepaliko tokių gilių pėdsakų istorinėje tautų savimonėje ir pačioje istorijoje, kaip klausimas, kodėl atsirado gėris ir blogis.

Velnio sąvoka antraštėje, atrodo, siejasi su hebrajiškojo ir krikščioniškojo monoteizmo sprendiniu. Nors kitose religijose velnio sąvokos nėra, tai neturėtų sukliudyti paanalizuoti blogio įvaizdį istorijoje. Naujausių laikų modernusis suvokimas, kuris nepripažįsta velnio, taip pat yra neatskiriamas nuo bendros velnio sampratos, tiksliau, nuo bendrosios pasaulio blogio sampratos. Įdomu pastebėti, kad bet koks blogio kilmės įvaizdis, kartą iškilęs, niekur nebepradingdavo. Visi įvaizdžiai – ar kalbama apie religines priešistorines apeigas ar apie viduramžių vaizdinius, apie Pitagoro mintis ar apie šiuolaikines sektas – šiandien kokia nors forma išliko, – nesvarbu, ar jie pakilo į naujas interpretacijos pakopas (palyginkite su Geothe’s „Faustu“) ar nuo seno tebėra atskirų grupių ar Bažnyčių mokymuose.

Nepaisant to, galima pateikti chronologijos kontūrus, nes visada vienas įvaizdis dominavo ir nulėmė to meto istoriją.

Nekrikščioniškų religijų įvaizdžiai

Senosios religijos iki 400 m. prieš Kristų

Su dualizmu, t. y. gėrio ir blogio priešingybe dievų pasaulyje susiduria beveik visos egzistuojančios religijos, ne išimtis ir tos, kurios atsirado anksčiau nei 400 m. prieš Kristų.

· Induizmas, Babilonas ir Egiptas

Seniausios didžiosios pasaulio religijos ištakose žinių apie piktąją jėgą mažai aptinkama. Tikslesnių duomenų randama vėliau (1000 m. pr. Kr.). Bet jau seniausieji rankraščiai moko, kad jei žmogaus gyvenime sumažėja teisingumo, gėrio ir nuolankumo, pradeda viešpatauti blogis. Tuomet žemėje nauju pavidalu vėl turi užgimti nepažinus visatos dievas, Brahmanas, tam, kad teisingumu įveiktų blogį.

Vėliau induizmas personifikuoja blogį. Ahi ir Šyva daro blogį, tačiau yra šalia gausybės kitų dievų. Teutonų tikėjime abiem šiems dievams atstovauja Helis ir Lokis. Apskritai daugelis senovės religijų nurodo du asmenis kaip blogio priežastį, tai liudija ir senovės Babilonijos literatūriniai radiniai: ten šitos būtybės – mergelė Nina ir drakonas Tiamatas – visiškai skirtingos ir vis tik piktos.

Netgi Graikijoje šis dualizmas pasirodo dvilypis: Prometėjui būdingas klastingasis blogis, o titanams, kurie yra giminingi net aukščiausiems dievams, tiesiog maištingas brutalus blogis.

Ir tik Egipte visas blogis buvo sukoncentruotas vienoje esybėje, t. y. gyvatėje(!) Apophis.

· VI šimtmetyje iki Kristaus atsiradusios religijos

VI šimtmetis prieš Kristų pasiūlė aibę naujų religijų. Tokios asmenybės, kaip Laodzė (g. 604 pr. Kr.), Konfucijus (g. 552 pr. Kr.), Buda (g. 536 pr. Kr.) ir Zaratustra (g. 500 pr. Kr.) įnešė naujų idėjų. Pirmiesiems trims pasaulis buvo pilnas piktųjų dvasių, kurias žmogus įveikdavo, aukodamas jas gerosioms dvasioms. Religiją labiausiai paveikė piktųjų dvasių baimė.

Kitoks buvo Zaratustros pasaulėvaizdis. Pasak didžiojo Jasnos kūrinio [1], egzistuoja tik dvi galios: „Pradžioje buvo šios dvi dvasios, seserys, kurios savais žodžiais įvardija gėrį ir blogį kaip mąstymo, kalbos ir veiklos principą“ [2].

Gerasis principas yra Ahūra Mazda, kuriam žmonės turi melstis. Piktoji dvasia yra Angra Mainjus, kuris su savo demonais negali būti garbinamas. Kai kurių rašytinių šaltinių teigimu, jis yra vienintelės blogos minties, kilusios iš gerosios dvasios, produktas.

Zoroastrizmas iš esmės yra monoteistinis. Žmonės yra palikuonys sukurto tobulo pirmykščio žmogaus, kurį užmušė blogasis, tad jie nuo to laiko turi saugotis griaunančiojo blogio. Pasaulinė istorija yra ciklinė eiga, kurioje iš pradžių gėris ir blogis yra greta, tačiau pabaigoje blogis likviduojamas ir egzistuoja gryna viendievystė.

Žydų įvaizdžiai

Dviejų tautų literatūroje dažnai pasitaikančių sutapimų pagrindu buvo bandoma įrodyti, kad žydų metraštininkai didžiąją dalį kūrinių perėmė iš Zaratustros, iranėnų. Šie vienpusiško ryšio įrodinėjimai pasirodo klaidingi prisiminus, kad visas Senasis Testamentas baigtas rašyti 400 m. pr. Kristų, taigi dauguma raštų buvo perduodami toliau, kai Zaratustros mokymas dar nebuvo susiformavęs. Greičiau galima daryti prielaidą apie abipusę įtaką arba netgi „nusirašinėjimą“ priešinga kryptimi.

· Senasis Testamentas

Studijuojant Senojo Testamento knygas konstatuojama, kad labai mažai kur rašoma apie Šėtono asmenį. 21 kartą užsimenama apie „diabolos“ ir 3 kartus apie „satan“ Septuagintoje [3] – tai abudu hebrajų kalbos „satan“ vertiniai. Beje, 13 iš minėtų vietų yra 1-ame ir 2-ame Jobo knygos skyriuje. Iš viso yra 10 teksto vietų, kuriose kalbama apie „satan“.

Senajame Testamente „satan“ laikomas priešininku, piktu priešu. Samuelio pirmos knygos 29,4 Šėtonas yra potencialus savųjų suvedžiotojas, Karalių pirmos knygos 11 skyriuje priešininku vadinamas partizanų vadas ir Sirijos karalius Rezonas. Taip pat vadinamas ir Dievo angelas, kuris Skaičių knygos 22,22 ir 32 užtveria kelią Bileamui.

Pirmą kartą su Šėtonu, kaip nežemiška būtybe, susiduriame Jobo knygos 1,6–12. Čia jis yra dangaus prokuroras: „Jis, taip sakant, įkūnija dieviškąją dvejonę tikru, nesavanaudišku žmogaus nuolankumu.“ [4] Bet skaitome ir kita: „Ne aklas atsitiktinumas ar nepakeičiamas likimas, bet Dievas yra tikrasis veikėjas.“ [5]

Įdomus yra ir du kartus aprašytas įvykis, kai Izraelio karalius Dovydas skatinamas imtis nereikalingo gyventojų surašymo. Ankstesniajame variante, Samuelio antros knygos 24,1, tai įvyksta dėl Dievo rūstybės, o vėlesniajame, Metraščių pirmos knygos 21,1, Šėtonas jau kaip asmuo, kuris visose poemigraciniu laikotarpiu parašytų knygų [6] vietose pateikia kaltinimus ir sąlygoja blogį.

Taigi Senojo Testamento laikais Šėtonas nėra antidieviškas, piktybės principas. Jis yra Dievo įrankis ir kūrinys, tačiau jis nuveda žmogų blogais keliais.

· Vėlyvasis judaizmas ir Kumranas

Keturių šimtų metų laikotarpyje tarp Senojo ir Naujojo Testamento rašto aiškintojai kūrė velnio paveikslą, kuriuo lig šiol tebesiremia žydai. Iranas ir Graikija (Filonas Aleksandrietis, apie 25 pr. Kr. – apie 40 po Kr.) velnio įvaizdžiui taip pat turėjo įtakos.

Šėtonas vis labiau ir labiau buvo identifikuojamas su mirties angelu ir piktąja dvasia. Remiantis Pradžios knygos 1,1–2 ir 6,1–4, reiktų kalbėti apie angelų „atsimetimą“. „Jubiliejų knyga“ [7] pateikia išsamų aprašymą. Dauguma kartu su Šėtonu atsimetusių dvasių buvo sunaikintos, dalis vis tik išliko. Šėtonas vienas paliko danguje tam, kad galėtų kaltinti.

Šioje knygoje trumpai ir aiškiai aprašoma Šėtono veikla: „Šėtonas nusileidžia ir suvedžioja, paskui iškeliauja į dausas ir apkaltina, paima neribotą valdžią ir pasiima sielą“. Tik vėliau gimusios tradicijos aiškina, kad Šėtonas esą buvęs kilnus angelas. Rabinatas moko, kad žmogus, laikydamasis įstatymo, gali apsiginti nuo piktosios dvasios arba Šėtono Samaelio [8].

Kumrano vienuolyno raštuose piktoji dvasia vadinama Belialu. Dievas sutvėrė dvi dvasias, gerąją ir Belialą. Tuomet blogis jau nebeateina į pasaulį per nuopuolį. Jis yra Dievo produktas ir yra užvaldęs blogio garbintojus.

Krikščioniški įvaizdžiai

Naujojo Testamento mokymas

Išsamiausias velnio įvaizdis yra, ko gero, Naujajame Testamente, atsiradusiame tarp 35 ir 70 metų po Kristaus gimimo. Jis iš esmės apima Jėzaus mokymą ir apaštalų laiškus. Norint įgyti teisingą supratimą, reikia pasitelkti Senojo Testamento raštus.

Visų pirma kyla klausimas, kaip atsitiko, kad Senajame Testamente iš pradžių mažiau, o vėliau šiek tiek daugiau rašoma apie velnią, o ir Naujajame Testamente informacija laikui bėgant gausėja (iš viso apie 100 vietų). Atsakymas būtų toks: abiejuose kūriniuose apskritai žingsnis po žingsnio daugėja apreiškimų, ir apie Dievą vėliau sužinome vis daugiau ir daugiau. Vokiečių rašytoja Richarda Huch visiškai teisėtai galėjo pasakyti: „Tik nuo Kristaus laikų mes pažįstame Šėtoną.“ [9]

Laipsnišką atskleidimą galima paaiškinti tuo, kad, viena, laikui bėgant žmogus ėmė vis išsamiau pažinti Dievą, o tuo pačiu ir velnią, antra, Dievas yra išmintingas, ir visko iš karto neatskleidžia. Anot krikščioniškosios sampratos, žinios liausis gausėjusios tik Jėzui sugrįžus, kai „viskas bus apreikšta“. [10]

Gerą biblinių vaizdinių santrumpą randame vokiečių kalba išleistame raštų rinkinyje „Aktualioji Biblija“: „Velnias (t. y. kiršintojas) – vienas iš pagrindinių Šėtono vardų. Tai nesutaikomas Dievo ir žmonių priešas. Dar Šėtonas yra vadinamas ‘šio pasaulio kunigaikščiu' (Jn 12,31; 14,30; 16,11), ‘šio pasaulio dievaičiu’ (2 Kor 4,4), ‘galiūnu' (Mk 3,27), ‘didžiuoju slibinu, senąja gyvate' (Apr 12,9) etc. Jo kilmė liktų neaiški, jei Iz 14,12–20 ir Ez 28,12–19 neduotų mums nuorodų; tikrai aišku, kad jis buvo sukurtas ne blogiui. Kai jis buvo šventas, stojo prieš Dievą ir įtraukė į šį maištą kitus angelus (Jud eil. 6; 2 Pt 2,4). Jis yra asmuo, turintis antžmogišką galią ir išmintį, tačiau nevisagalis ir nevisažinis. Jis bando į nieką paversti Dievo ketinimus bei žmonijos išgelbėjimo planus. Pagrindinis Šėtono puolimo metodas yra gundymas; jo valdžia ribota, ir jis gali tik tiek, kiek jam leidžia Dievas. Paskutiniojo Teismo dieną Šėtonas bus amžiams ištremtas į pragarą. [11]

Daugelį biblinio tikėjimo elementų pažįstame iš kitų religijų. Kuo skiriasi Naujojo Testamento samprata nuo kitų vaizdinių?

Velnias visų pirma yra Dievo kūrinys, o ne jo planas. Daugeliui religijų žinomas vienas iš šių dviejų elementų (kūrinys arba planas), bet, pirmųjų krikščionių supratimu, velnias buvo sukurtas geras ir tik po savo nuopuolio stoja prieš Dievą.

Antra, Biblija neapsiriboja teoriniais išvedžiojimais, bet pateikia konkrečių duomenų kalbėdama apie tai, kas yra gera ir kas bloga. Tai yra svarbūs dalykai, ir jais žmogus kasdieniame gyvenime gali pasiremti. Tariamasis gėris gali virsti blogiu, nes Šėtonas „sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11,14). Jis dažnai kalba „Dievo“ lūpomis tam, kad suvedžiotų žmogų. Velnias bando sukurti savus gėrio ir blogio kriterijus. „Žmogus mato tai, kas yra jo akivaizdoje, o Dievas žvelgia į širdį“ (1 Sam 16,7).

Ir trečia, egzistuoja vienareikšmė absoliuti galimybė išvengti blogio. Bausmę už nuodėmes, blogio pasekmes Jėzus, kaip Dievo Sūnus, prisiėmė sau. Žmogui reikia tik priimti šią auką. Žmogus iš karto netampa geras, bet jis žino, kad atleista nuodėmė nebetrukdys amžinai būti su Dievu.

Dabar turime paminėti ir ketvirtąjį skirtumą. Naujasis Testamentas remiasi tuo, kad visi žmonės „yra nusidėję“ (Rom 3,23). Po nuopuolio visa žmonija nusigręžė nuo Dievo. Todėl pirmiausia jie turi sugrįžti prie jo, prie Gerojo.

Valstybinė Romos Bažnyčia

· Bažnyčios tėvų laikai

Prasidėjus krikščionių persekiojimams, iš pradžių buvo laikomasi Biblijos kriterijų. Bet kada vis daugiau žmonių krypo į monoteizmą, Romos vyskupas (190 m. po Kr.) buvo priverstas sutikti su kai kuriais kitų pasaulėžiūrų elementais. Taip kurį laiką nebuvo vieningos velnio sampratos, net ir 337 po Kr., krikščionybei tapus valstybine religija. Tik palaipsniui Romoje (o po Bažnyčios skilimo Bizantijoje ir nuo 988 m. Maskvoje) ėmė formuotis naujas paveikslas. Aiškus velnio įvaizdis susidarė tik tuomet, kai kovoje dėl paveikslų kulto panaikinimo (ikonoklazmas) nugalėjo tie, kurie nepritarė įsakymui „Nesidaryk stabo ir nė jokio atvaizdo...“ (Iš 20,4–5), užkirtusiam kelią naujoms idėjoms. Nes iki tol diskutavo tik Bažnyčių tėvai, o kiti jų mintis anonimiškai įtraukdavo į apokrifinius Naujojo Testamento raštus.

· Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos Bažnyčia

Susikūrus Šventajai Romos imperijai, Roma tapo labai svarbi, todėl bizantiški ir ortodoksiniai vaizdiniai, perduodami tik mozaikose, šiame straipsnyje beveik nebus minimi.

Valstybinė Bažnyčia visąlaik bando savo mokymą padaryti prieinamą plačiajai visuomenei. Kita vertus, viduramžiais Bažnyčia galėjo pagrįsti bet kokį mokymą, nes liaudis nemokėjo skaityti lotyniškos Biblijos.

Ptolemėjiškas pasaulio vaizdas turėjo būti sukrikščionintas tam, kad būtų paprastesnis. Imta teigti, kad yra aukštoji sfera, kurioje viešpatauja Dievas, žemoji sfera, kurioje valdo velnias, o tarp jų, žemėje, gyvena žmogus. Šio paveikslo nėra Biblijoje. Vienas iš ankstesniųjų tokio suvokimo išdėstymų yra 1030 metų Auksinėje evangelijoje [12]. Vėliau šis padalijimas išryškėjo beveik visuose didžiųjų bažnyčių timpanuose [13].

Šitoks įspūdingas vaizdavimas turėjo reikšmės liaudies sampratai. Kindlerio literatūros žodynas apie pirmąją vadinamąją Pasaulio Teismo dramą „Ludus de Antichristo“, pirmąkart pastatytą 1160 m., rašo: „Gestikuliacija ir mimikos kalba buvo lemiamos, kadangi nesuprantančiai lotynų kalbos publikai turėjo atstoti tekstą“. [14] Pasaulio Teismo dramos iki pat Reformacijos buvo labai mėgstamos. Viduramžiuose jos sukūrė vaizdingus velnio paveikslo pagrindus.

Tokio vaizdavimo būdo dramos turėjo dar ir kitų pasekmių: velnias buvo kaip Dievas perkeltas iš nematomo pasaulio į žemiškąjį ir sužmogintas. Tai prieštaravo daugeliui pagoniškųjų prietaringų vaizdinių.

Mene, ypač tapyboje, literatūroje ir teatre buvo siekiama viską, kas nepaaiškinama, baisu, nepakenčiama ir negatyvu suversti velniui ir jo sekėjams. Juodi, kraupūs žvėrys buvo tapatinami su juo, spygliai ir dygliai siejami su juo, nesutramdomas seksualinis instinktas kildinamas iš jo, sugebėjimas gydyti, ypač moterų, buvo kaltinamas ryšiais su velniu (dėl to viduramžiais tūkstančiai moterų kaip raganos pačiu žiauriausiu būdu buvo sudegintos ant laužo).

Ypač buvo kritikuojami ir draudžiami sandėriai su velniu, atkeliavę iš graikų ortodoksų pasaulio. Maždaug tai akcentavo nežinomas vokiečių autorius satyrinio–didaktinio rimuoto kūrinio „Velnio žabangos“, atsiradusio tarp 1414-ųjų ir 1420-ųjų, įžangoje: veikalas esą parašytas kaip pamokymas ir įspėjimas. Šiame kūrinyje velnias aplanko vieną atsiskyrėlį ir gundo jį. Bet atsiskyrėlis toks dievobaimingas, kad priverčia velnią papasakoti apie savąją kilmę ir veikimo būdą. Taigi žmogus savo pamaldumu gali nugalėti velnią, netgi jį priversti laikytis Biblijos. Paskutinėje scenoje irgi akcentuojama Biblijos tiesa (turint omeny velnią): „Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstantį žmogaus atvaizdą“ (plg. Rom 1,23). Maža to, velniai tampa juokingomis figūromis.

Ne kiekvienas žmogus gali būti toks pamaldus kaip šventieji. Todėl nuolat vis primygtiniau buvo įspėjama nekontaktuoti su velniu, o tai kėlė dar didesnį smalsumą. Šiuo atžvilgiu minėtinos Teofilio [15] bei Mefistofelio legendos, kurios teigė, kad toks ryšys reiškia amžiną prakeikimą.

Reformacija

1587 metų „Dr. Johanno Fausto istorijos“ pratarmėje apie Faustą rašoma: „Kai jis tam tikram laikui pasižadėjo velniui... kol pagaliau gavo savo užtarnautą atlyginimą... visiems pasipūtusiems, šmaikštiems ir bedieviams žmonėms kaip siaubingas pavyzdys... bjaurus pavidalas ir nuoširdus įspėjimas...“ [16]

Šis Reformacijos kūrinys rodo, kad reformatoriai norėjo likti prie biblinio tikėjimo, tuo pačiu norėjo išlaikyti viduramžiškus elementus, kurie buvo privalomi katalikiškajai visuomenės daliai.

„Fausto“ kūrinio tema taip pat kyla iš katalikiškųjų viduramžių. Užuomazgas galima pastebėti jau VI šimtmečio Teofilio legendose, kuriose po velnio aprašymų sekė atgailos ir malonės vaizdai. X šimtmetyje vokiečių poetė Rosvita von Gandersheim sueiliavo šią istoriją. Apie tai pasakoja ir „Legenda aurea“ [17], bet tik Johannas Spießas knygoje apie Faustą [18] (1587) pirmąkart padaro išvadas, kad sutartis su velniu nepanaikinama.

· Literatūra

M. Lutherio manymu, velnio buvimas visur (netgi audros metu ar politinio priešininko įvaizdyje) sukėlė didžiulį srautą literatūrinės produkcijos.

Tuo pačiu buvo paneigtas katalikiškas mokymas apie tai, kad žmogus savo pamaldumu ir pinigais (indulgencija) arba dėl ko nors panašaus galįs būti atleistas nuo savo kaltės. Kiekvienas žmogus dabar buvo pats atsakingas dėl blogio. Apskritai asmeninės atsakomybės akcentavimas turėjo didelės įtakos formuojantis Švietimo epochai ir moderniajam mąstymui.

Baroko laikotarpiu greta protestantiškųjų raštų kilo nauja literatūrinių raštų apie velnią banga, kuri išsilaikė iki praėjusio šimtmečio pabaigos.

Puikus vaizdinių, atsiradusių tarp Reformacijos ir Švietimo epochos, apibendrinimas yra „Didžiojoje universalioje enciklopedijoje visų mokslų ir menų, kurie lig šiolei buvo išrasti ir pataisyti žmogaus proto ir sąmojo“ [19]. 1744 m. pasirodžiusiame 42-ajame tome beveik 100 skyrių skirta velnio temai.

Visuomenei nelabai patiko teologiniai paaiškinimai. Ji mieliau stebėjo šiurpius vaidinimus, pjeses bei lėlių teatro pasirodymus. Pagrindinė sceninių vaidinimų tema dažnai buvo velnias, ypač po to, kai „Fausto“ medžiaga pakliuvo į Angliją, ir kai ten Christoferis Marlowe scenoje meistriškai pastatė „Tragiškąją daktaro Fausto istoriją“. Šį kūrinį po kurio laiko vėl buvo galima pamatyti Vokietijoje. Tačiau gilios prasmės veikalas buvo nuvalkiotas keliaujančių artistų pastatymuose.

Šis kūrinys buvo statomas vadinamuosiuose Kasperlio teatruose, kuriuose greta komiško personažo Kasperlio veikdavo ir velnias. Žmogiškosiomis savybėmis pasižymintis velnias, kuris iš esmės nori pikta, gali būti pergudrautas tik žmogaus, žinančio velnio kėslus.

Naujųjų laikų įvaizdžiai

Graikų filosofija

Lėlių teatras, propaguodamas blogio įveikimo per žinojimą idėją, priartėjo prie graikų filosofų. Demokritui, Sokratui, Platonui blogis buvo tik nežinojimo padarinys. Neapsišvietęs žmogus nesąmoningai daro blogį, tuo būdu išvengdamas atsakomybės. Platonas eina toliau ir gėrį priskiria dvasiai, blogį – žmogui. Blogis yra tiktai gėrio trūkumas. Taip mano ir Filonas Aleksandrietis, su juo ir graikų helenistinė filosofija, ir papildo, kad dvasiškąjį pradą reprezentuoja Dievas, o materialųjį – žmogus. Tai patvirtina Sokratas, kuris pirmasis pažvelgia į blogį kaip į gerosios Dievo Apvaizdos pažinimo trūkumą.

Švietimo epocha

Šiame šimtmetyje gyvenęs vokiečių profesorius Rorbachas rašo: „Viduramžių velnio ir demonų įvaizdžius galima pavadinti daugiau negu naiviais. Tokie atributai, kaip velnio kanopos, uodega ar ragai yra žmogaus fantazijos produktas, nieko bendro neturintis su velnio realybe. Tokio pobūdžio įvaizdžiai, pradedant Švietimo epocha, suvokiami kaip juokai ir traktuojami kaip prietaringumas, iš kurio apsišvietęs žmogus gali išsivaduoti protu. Raganų procesai ir kitos inkvizicijos priemonės padarė visa kita, kad suabejotume velnio egzistavimu. Palaipsniui atsiskirdamos nuo bažnytinio mokymo ir naivaus liaudies tikėjimo, blogio jėgos vis labiau ir labiau buvo sumenkinamos, iš esmės atmetamos“. [20]

Daug dalykų, kuriuos galima paaiškinti, buvo pateikiama kaip velnio darbas, ir ptolemėjiškasis pasaulio vaizdas padarė savo. Tikėjimas nežemiškąja jėga ir protu ima vienas kitam prieštarauti. Nepaneigtas konfliktas tarp gėrio ir blogio buvo perkeltas į žmogų, kuris dabar vienas pats buvo atsakingas už savo veiksmus ir turėjo gyventi pagal moralės įstatymus.

Ir čia buvo atsiremta į graikų filosofiją. Jei išmintis lemianti, tai žinojimas turėjo atvesti prie gėrio, o nežinojimas – prie blogio.

J. V. Goethe’s „Fausto“ tragedija

Goethe’s „Faustas“ yra skiriamasis faktorius tarp vaizdingojo viduramžių pasaulio ir materialaus Švietimo epochos požiūrio. Tai yra visų iki tol buvusių idėjų apibendrinimas ir meistriškas literatūrinis kūrinys, nagrinėjantis filosofinius klausimus. Atgaivindamas antikos temą, ypač antroje tragedijos dalyje, Goethe remiasi vaizdiniais, kurie buvo Švietimo epochos pagrindas. Dalyvaujant tokiems asmenims, kaip Dievas ir velnias, priimamas krikščioniškas mąstymo būdas, o žemės dvasioje bei Valpurgijos nakties scenoje pasireiškia nekrikščioniški elementai. Čia susikerta liaudiški ir teologiniai, seniausieji ir moderniausieji įvaizdžiai. Kūrinys ir nagrinėjamu klausimu, ir įvaizdžio platumu yra beribis laike. Jis neapribotas ir magija. Norėdamas išvengti kaltinimo magija, Goethe iš pat pradžių, prologe danguje, įtraukia Fausto istoriją į Dievo planą.

Kaipgi dabar atrodo Goethe’s velnias, Mefistofelis? Dėl daugybės supainiotų vaizdinių į šį klausimą atsakyti sunku.

Tiesą sakant, Mefistofelis nėra velnių velnias. Bet skirtumas nėra taip aiškiai įvardytas, kaip Christoferio Marlowe kūriniuose, kur Šėtonas vaizduojamas šalia Mefistofelio. Tačiau kartais Mefistofelis yra pats Šėtonas, pradžioje jis sakosi esąs tik „dalis tos jėgos, kuri amžinai nori blogio, bet amžinai kuria gėrį“. Kitoje vietoje save jis apibūdina taip: „Aš nesu iš didžiųjų.“ [21]

Kaip kaltintojas, kaip „viską neigianti dvasia“, kurios „tikroji stichija“ yra tai, „ką vadinate nuodėme, griovimu ir blogiu“, jis yra daugiau negu liaudiškasis velnias. Goethe praplėtė liaudišką viduramžių figūrą ir suteikė savo velniui dvasišką aureolę, pasaulietišką sumanumą ir cinišką šmaikštumą. Tam jis panaudoja savo draugų rašytojų J. H. Mercko ir J. G. Herderio bruožus.

Tačiau sudvasinimas gali reikšti ir tai, kad jis blogį kaip asmenį pavertė į blogį kaip principą. Tada blogis būtų gėrio dalis, t. y. priemonė geriems sumanymams įvykdyti. Jis būtų pavaldus gėriui ir pabaigoje „pastangomis ir siekimu“ turėtų būti įveiktas. Tačiau paskutinio taško Goethe nepadeda. Be to, ir klausimą, kas tie „mes“, kurie turi jį išvaduoti, jis palieka atvirą. Ar tai yra asmenys, ar tik kokio principo įsikūnijimas? Pažvelgus į paties Goethe’s gyvenimą, neatrodo nei tas, nei tas.

Reliatyvizmas

Švietimo epochos idėjos moderniaisiais laikais išsisėmė. Be teologų, kurie demitologizavo velnio pavidalą ir padarė jį simboliu, buvo tokių, kurie nuėjo toliau, tvirtindami, kad jei žmogus vienas pats yra atsakingas už gėrį ir blogį, tai jis pats ir nusistatė šias sąvokas.

Vokiečių fizikas Werneris Heisenbergas (1901–1976) teigia: „Gamtos moksluose svarbu tai, kas teisinga ir klaidinga, religijoje – kas gera ir bloga, kas vertinga ir kas neturi vertės“ [22]. Taigi gėris ir blogis priklauso tikėjimui ir yra matavimas. Bet matavimas galėtų atrodyti ir kitaip. Ir tai ypač pasireiškia, kai žmogus ką nors laiko blogiu. Galbūt negatyvumas kitam yra gyvybiškai svarbus ir pozityvus? „Teisingo teiginio priešingybė yra neteisingas teiginys, bet gilios tiesos priešingybė vėl gali būti tiesa“, – teigia Heisenbergas, kuris kalbėdamas apie atominę fiziką pats turėjo pripažinti, kad netgi moksle kartais negalioja logiški principai.

Bet jeigu blogis yra tik santykinis dalykas, tai jis jau nebėra absoliutus blogis. Tokiu atveju blogis praranda savo tikrąją egzistenciją. Tuo remiasi visa modernioji teologija. Komunizmas taip pat mato tik gerą žmogų. Blogį sukelia tik aplinka. Tuo nieko nepasakoma apie blogio kilmę. Jeigu žmonės yra visgi geri, kaip aplinka arba ją kuriantys žmonės tapo blogi, lieka neaišku.

Bertoltas Brechtas kūriniu „Gerasis žmogus iš Sezuano“ irgi atstovauja reliatyvizmui. Gėris ir blogis priklauso nuo žmogaus, kai kada nuo pinigų. Bet ne žmogus yra blogas ir atsakingas prieš save, o visuomenė.

Dauguma žmonių šiandien jau nebetiki blogiu. Jie arba nebetiki jokia antgamtine jėga, taigi viską perkelia į žmogų ir blogis jiems yra subjektyvi sąvoka, arba tikėdami Dievu nebeatskiria gėrio nuo blogio, kaip kad daro musulmonai nuo VI šimtmečio. Jiems Dievas reiškia viską kartu, o smerkti blogį, reiškia smerkti Dievą.

Šios nuostatos šiandien jau davė savo vaisius. Įvairiausio plauko teroristams blogis yra leidžiamas, kadangi jis yra pateisinamas geru tikslu. Be to, „blogos priemonės“ sąvoką sugalvojo tie, kurių pašalinimas reikštų kažką gero.

Man neturi reikšmės tie įvaizdžiai, kurie apsiriboja tik materialumu. Vien tik neigiant blogį, jis taip paprastai neišnyks iš šio pasaulio. Biblinius viduramžių įvaizdžius aš irgi laikau materialiais. Man egzistuoja tik arba gėris, arba blogis, arba reliatyvumas, o tam politeistinių religijų taip pat nepakanka. Įvaizdis man, nepaisant jo antgamtinio charakterio, turi padėti pašalinti blogį iš mano gyvenimo kasdienybės.

Thomas Schirrmacher, teologijos ir kultūros mokslų daktaras, pastorius, dėstytojas ir leidėjas

Vertė Saulius Rimkevičius

Animizmas – pirmykštis tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daiktai turi sielą.

Anu – senovės šumerų religijoje – dangaus dievas, panteono aukščiausias dievas. Vadinamas dievų karaliumi ir tėvu

Archetipai – žmogui įgimti simboliai, glūdintys “kolektyvinėje pasąmonėje”..

Ba – senovės egiptiečių tikėjime – gyvybę įkvepianti jėga.

Demiurgas – gnosticizmo koncepcijoje – Dievas kūrėjas, savavalis, aklas, neišmanėlis. Jo kūryba – kosminė nelaimė, materialioje egzistencijoje gaudanti dieviškąsias kibirkštis, emancipuojančias iš tikrojo Dievo.

Diaspora – dalies tautos gyvenimas svetur; kurios nors tikybos žmonių gyvenimas tarp kitatikių.

Ištar – babiloniečių meilės, vaisingumo ir karo deivė, Tamuzo motina ir žmona, taip pat šumerų dievo Anaus mylimoji.

Ka – senovės egiptiečių tikėjime, kiekvieno žmogaus sargas – dvasia, kuri jį pergyvendavo. Po žmogaus mirties ji keliaudavo į aną pasaulį kur susijungdavo su ba.

Mardukas – babiloniečių saulės, augmenijos dievas.

Mirusiųjų Knyga - senovės egiptiečių maldų, užkeikimų, maginių formulių, surašytų papiruso ritinėliuose rinkinys.

Monizmas – tikėjimas, kad yra tik viena realybė, kad pasaulis savo prigimtimi vienalytis t.y. jo pagrindą sudaro tik materialus arba tik dvasinis pradas.

Panteizmas – tikėjimas kad visa realybė yra iš esmės dieviška.

Religija – (“supančioti, apriboti”) tikėjimo, garbinimo sistema, priimta konkrečios bendruomenės, kuri ją išreiškia bendrais mitais, doktrinomis, etiniais mokymais, ritualais.

Teofanija – dievybės pasirodymas arba apsireiškimas.

Zikuratas – senovės Babilono tautų (šumerų, babiloniečių asirų) monumentali šventykla.

Ahūra Mazda – (ormuzdas “Išmintingasis Viešpats”) zoroastristų šviesos ir gėrio dievas, panašus į Varūną, Vedų dangaus dievą. Jis reikalauja etinio ir ritualinio tyrumo, teisia po mirties žmonių sielas. Jo simbolis – šventoji ugnis.

Angra Mainjus – (arimanas) zoroastrizmo tikėjime – svarbiausioji piktoji dvasia, priešuška Ahūrai Mazdai. Laikomas krikščionių šėtono prototipu.

Dao – (“kelias”) pagrindinis realybės principas daosizme.

Dao De Dzingas – kinų religinis tekstas, sukurtas 4a. pr.Kr., priskiriamas Lao Dzė. Apibūdina dao kaip pagrindinį realybės principą kurį galima pasiekti tik išsiugdžius visišką neveiklumą.

Daoizmas – kinų filosofija, išdėstyta Dao De Dzinge. Jos tikslas pasiekti harmoniją su viskuo kas egzistuoja, per “neveiklumo” būseną. Ilgainiui daoizmas sukūrė sudėtingą mitologinę sistemą, inkorporavusią ir dvasios užvaldymo, alchemijos, būrimo, kerėjimo sampratas.

In Ir Jang – energijų poliariškumo principas kinų filosofijoje. Jang – vyriškas, šviesus, pozityvus pradas; in – moteriškas, pasyvus, negatyvus pradas .Iš jų abiejų sąveikos atsiranda harmonija.

Kami – sintoistų garbinamos gamtos jėgos, gerosios dvasios.

Konfucianizmas – etinė politinė ir religinė filosofinė doktrina, kurią skelbė Konfucijus. 2 a. ji tapo oficialia kinijos idealogija.

Konfucijus – (551-479 pr.Kr.) politinis veikėjas, konfucianizmo pradininkas. Jo doktrina, ypač li idėja, grindė socialinę etinę sistemą, darusią didelį poveikį Kinijos visuomeniai ir po Konfucijaus mirties.

Li – padorumo bei pagarbos samprata, suformuota Konfucijaus. Ja privalo remtis visi visuomenės narių santykiai – tai garantuoja socialinę gerovę ir harmoniją.

Nihongis – sintoizmo šventraštis. Jame yra japonų kūrimo mitas apie dievų kilmę.

Ninigis – sintoizmo tikėjime – deivės Amaterasu sūnus, pirmasis Japonijos imperatorius.

Zoroastras – (Zaratustra) zoroastrizmo įkūrėjas ir pranašas. Gyveno Persijoje 10-11a. arba greičiausiai 7-5a. pr. Kr. Jam apsireiškė Ahūra Mazda ir liepė skelbti naująjį tikėjimą.

Zoroastrizmas – dualistinė senovės Persijos religija. Griežtai etinės krypties : žmogus turintis galimybę pasirinkti – blogu elgesiu remto Angrą Mainju arba gerais darbais prisidėti prie Ahūros Mazdos pergalės šio pasaulio pabaigoje.

Amaterasu – japonų saulės deivė, pagrindinė sintoizmo dievybė. Įkūnija šviesos, augimo, derlingumo pradus, jos simbolis – veidrodis. Japonų imperatoria laikė save šios deivės palikuonimis.

Adi Grantas – sikhų šventraštis. Laikomas sikhų bendruomenės amžinuoju guru. Garbinamas namuose ir šventyklose, gurdvarose.

Advaita – (“nedvejybiškumas”) monistinė Šankaros doktrina, teigianti jog realybė yra vieninga ir dieviška.

Agnis – Vedų laikotarpio indų ugnies dievas.Tarpininkas tarp dievų ir žmonių, saugo tvarką, ritualus.

Atmanas – (sanskrito “siela” “aš”), tai kas vykstant pakitimams žmoguje išlieka pastovu. Upanišados moko kad Atmanas yra tapatus Brahmanui t.y. siela tapati dievybei.

Bhagavanas - titulas, kuris suteikiamas indų dievybėms, religijų pradininkams, šventiesiems ar kitiems žymiems žmonėms.

Brahma – brahmanizmo ir induizmo religijos vyriausioji dievybė, visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir dvasia. Jam nestatomos šventyklos.

Brahmanas – induizme dieviškoji realybė, pradinė substancija, absoliutas.

Brahmanizmas – Upnašadų ir ankstyvojo budizmo laikotarpio Indijos religija. Tai ritualo aukojimo religija, kur dominuoja braminai (“kastos”), turintys valdžią visur gyvenime. Šios religijos tekstai sukurti sanskritu. 1tukst per.kr

Braminai – kastos.

Čakros – pagal Tibeto ir Indijos mokymą – šeši nervų centrai kūne, pro kuriuos išteka psichinė energija.

Dharma – 1) Induizme – kosminė tvarka, būties dėsnis, teisingas elgesys. 2) Budizme – Budos mokymas (dama)

Guru – (“mokytojas”) induizme – dvasinis mokytojas, arba vadovas, kuris padeda mokiniui atskleisti savo dievišką prigimtį. Sikhų religijoje – 10 mokytojų valdę sikhų bendruomenę.

Indra – arijų karo ir audros dievas.

Induizmas – sinkretinė religija, paplitusi Indijos tautose.

Inkarnacija – doktrina, krikščionybėje reiškianti Kristaus įsikūnijimą žmoguje; induizme – Višnaus avatarai.

Joga - induizmo filosofijoje – kelias į vienybę su Dievu; viena iš 6 ortodoksinių indų filosofinių sistemų. Tradiciškai esama 8 jogos pakopų : Susivaldyma Disciplina Poza Kvėpavimas Atsiribojimas Susikaupimas Meditacija Transas

Yra 4 jogos stiliai atitinkantys skirtingus asmenybės tipus:

1)Krama-joga – veiklos kelias 2)Džniana-joga – pažinimo kelias 3)Bakti-joga – atsidavimo (pasišventimo) kelias 4) Radža-joga – įžvalgos kelias.

Kali – induistų dievo Šyvos sutuoktinė. Juodo kūno, kruvinomis iltimis (žodžiu miss Indija). Laikoma griovimo ir gyvybės teikimo deive.

Karma – (“poelgis, veiksmas”), induizme – žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visuma, nulemianti jo artimiausią reinkarnaciją. Tad karma – priežasties ir pasekmės įstatymas.

Kastos – visuomenės santvarka atspindinti ir apibūdinanti darbo pasidalijimą. Indijoje tikima kad dievas Brahma sukūrė kastas. Kiekviena iš 4 kastų kildinama iš jo kūno atskirų dalių :

Braminai – dvasininkai, išėję iš Brahmos burnos.Kšatrijai – kariai, išėję iš Brahmos rankų.Vaišijai – valstiečiai kilę iš Brahmos šlaunų.Šudrai – kilę iš Brahmos pėdų. *neliečiamieji – žmonės nepriklausantys jokiai kastai, visuomenės atstumtieji.

Meditacija – susimąstymas susikaupimas, gili nepaliaujama refleksija, praktikuojama daugelyje religijų įvairiais tikslais. Daugelis religiju moko teisingų pozų, kvėpavimo metodų, susikaupimo būdų.

Mitra – indoiranėnų dievas, garbintas induistų vedose, vėliau – svarbi zoroastrizmo figūra, senovės Persijoje garbintas kaip saulės dievas, Alchemidų ugnies globėjas.

Mokša - sanskrito žodis reiškiantis išsivadavimą iš gimimų, mirties ir atgimimų ciklo. Mokša pasiekiama, kai dorybė, pažinimas, ir Dievo meilė panaikina slegiančią karmos trauką kuri verčia “aš” vėl atgimti.

Nanakas – sikhų religijos įkūrėjas, guru.

Reinkarnacija – tikėjimas, jog individuali siela išlieka po mirties ir vėl atgimsta – taip ji pereina daugybę gyvenimų.

Rita – kosminė tvarka, aprašyta induistų Vedose. Tai visos visatos etinės bei fizinės sąrangos principas, dangaus dievo Varūnos darbas.

Sansara – (“būties tėkmė”) sanskrito žodis, reiškiąs gimimo ir mirties bei naujo atgimimo ciklą – tiek individo, tiek visatos.

Šakti – (“energija, galia”) moteriškasis pradas. Dažnai siejamas su Šyvos žmonos pavidalais Kali, Parvati, Durga.

Šyva – induistų priešybių dievas : griauna ir kuria, viešpatauja vaisingumui ir asketizmui. Šokio dievas, asketų dievas.

Upanišados – indų Vedų baigiamosios knygos parašytos sanskritu 800-400 pr.Kr. jose yra visų didžiųjų indų filosofinių sistemų pagrindinių relliginių koncepcijų sąvokų užuomazgos.

Vedanta – Vyraujanti induizmo filosofinė sistema, susikūrusi Upanišadų pagrindu; Seniausiąją dalį sudaro 4 Vedos :

Rigveda – himnai arijų dievams Samaveda – giesmės giedoti rečitatyvu Judžurveda – ritualų aprašymai, aukojimų formulės. Atarvaveda – eiliuotieji burtai ir užkeikimai.

Abidama Pitaka – terevados budizmo tekstai, Tripitakos dalis, supažindinanti su sielos tobulinimo praktika, kurios tikslas – eliminuoti individo “aš” idėją.

Anata – budizmo sąvoka, kuria pasakoma, jog “sielos” kaip pastovaus esinio nėra. Visos būtybės tėra tik viena kitą keičiančios psichinės ir fizinės būsenos. Anata yra vienas iš trijų egzistencijos požymių.

Anika – budizmo sąvoka, nusakant visos egzistencijos nepastovumą ir kintamumą.

Aštuongubas Taurusis Kelias – budizmo nurodomas kelias, kuriuo einant išmokstama nuslopinti aistras. Jį sudaro : Teisingas žinojimas, Teisingas nusiteikimas,Teisingas kalbėjimas,Teisingas elgesys,Teisingas gyvenimo būdas (veikla),Teisingos pastangos,Teisinga dėmesio koncentracija,Teisinga meditacija

Atgimimas – budistinė reinkarnacijos koncepcijos modifikacija pagal anatos mokymą. Kadangi nesama sielos, nesama ir reinkarnacijos, tačiau žmogaus poelgių pasekmės karmos pavidalu nulemia jo požymius bei savybes kitame gyvenime.

Bodi – įvairiose budizmo mokyklose – “nubudimas”, “tobula išmintis” arba nušvitimas.

Bodidarma – pagal tradiciją pirmasis čan budizmo mokytojas., 520 persikėlęs iš Indijos į Kiniją. Ištobulino netikėtų klausimų bei paradoksų metodą, kuris populiarus japonų dzenbudizme.

Bodigaja – Budos nušvitimo vieta. Pagal tradiciją jis 7 dienas sedėjęs po švenyuoju bodi medžiu, kol suvokęs egzistencijos tiesą.

Bodisatva – mahajanos budizme – tobulas asmuo, šventasis (būsimasis Buda). Jis visiškai priartėjęs prie bodi ir galintis pasinerti į nirvaną, tapti Buda, bet to atsisakantis, kad padėtų kitiems išsivaduoti iš sansaros.

Bon – Tibeto religija vyravusi iki budizmo. Viena iš gamtos garbinimo formų.

Buda – 1) (“nušvitusysis”) Sidharta Gautama, šakijų genties išminčius, gyvenęs 4a. pr.Kr., budizmo pradininkas. 2) Bet kuris žmogus arba dangiška būtybė, pasiekusi nušvitimą.

Duka – budistų sąvoka nusakanti nepasitenkinimo būseną arba kentėjimą.

Budizmas – pasaulinė religija, išsirutuliojisi iš Budos mokymo, iš Indijos paplito Azijoje ir tolimuosiuose rytuose. Dvi stambiausios budizmo atšakos – terevada (kitaip hinajana) ir mahajana. Kiek skiriasi nuo jų lamaizmas (kitaip Tibeto budizmas).

Budos Atvaizdas – visos Budizmo atmainos Budą vaizduoja dažniausiai lotoso poza, tačiau gali būti ir kitų variantų. Šie jo atvaizdai daro psichologinį poveikį, bet nėra garbinimo objektai.

Dalai lama – Tibeto budistų dvasinis vadovas. Tikima jog esąs Avalokitešvaros reinkarnacija.

Dama – (dharma) Budos mokymas, juo paremta egzistencijos analizė, išdėstyta keturiose tauriosiose tiesose, bei išsilaisvinimo būdas, nurodytas aštuongubame kelyje.

Dėmesio Koncentracja – budistų kontempliacinės analizės metodas. Jį galima suprasti kaip techniką ir kaip nuostatą; meditacijoje tai praktika, kuri įgalina stebėti kaip susidaro ir išsisklaido įvairios psichinės būsenos; kasdieniniame gyvenime taip nusakoma “neveiklumo” (negalvojimo, nekalbėjimo ir neveikimo) būsena, kuri neleidžia susikaupti sunkiajai karmai.

Dharma – 1) Induizme – kosminė tvarka, būties dėsnis, teisingas elgesys.2) Budizme – Budos mokymas (dama)

Digambariai – (“dangumi apsigerbę”) didžiosios džainistų sektos nariai; jie pasiekė Mahavyrą patikėję, jog nuogumas didi dorybe. Viešose vietose jie visgi dėvi drabužius. (nudistų religija?)

Dza Dzen – sėdimos meditacijos forma, praktikuojama dzenbudistų vienuolynuose. Sėdėjimo poza parenkama taip, kad padėtų spręsti koanus.

Dzenbudizmas – japonų budistų sekta, išsirutuliojusi iš kinų čan mokyklos 13a.būdingas mokymas,kad nušvitimas yra spontaniška patirtis ir visiškai nepriklauso nuo koncepcijų, technikų, ritualų. Dzenbudizmas moko gyvenimo harmonijos, pasitelkdamas pasaulietinį meną.

Dziodo Sinzu – Skaisčiosios žemės budizmo, atšaka, skelbianti išsigelbėjimą per tikėjimą, nepripažįstanti sangos svarbos.

Dživa – džainizme – siela, arba “gyvybės monada”. Dživos nepripažįsta jokių apribojimų, yra visažinės, tačiau šio pasaulio karma nusveria jas į materialią egzistenciją. Dživos išsilaisvina nutraukusios ryšius su materialiuoju pasauliu ir tuomet pakyla į aukštutines visatos sferas.Egzistencijos Požymiai – Budos mokyme visą egzistenciją ženklinančios trys ypatybės :1) Duka 2) Anika 3) Anata

Hinajana – (“mažoji važiuoklė”) budizmo doktrina, kuri skelbia išsilaisvinimo galimybę atskiram individui, nepriklausomam nuo autoritetų; prišinga mahajanai. Vadinama terevada – senolių mokymu.

Karma – (“poelgis, veiksmas”), induizme – žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visuma, nulemianti jo artimiausią reinkarnaciją. Tad karma – priežasties ir pasekmės įstatymas.

Karmos Ciklas - budistų mąstyme – nenutrūsktamas ciklas, kur praeittje įvykdytų poelgių karma nulemia naujas dar būsimas fizines ir dvasines būsenas, o šios savo ruožtu kuria naują karmą.

Keturios Tauriosios Tiesos – Budos pateikta egzistencijos analizė – tai :visa kas egzistuoja, negali suteikti pasitenkinimo.Nepasitenkinimo būseną (duka) sukelia troškimai Nepasitenkinimas baigiasi, kai baigiasi troškimai.Iš troškimų galima išsilaisvinti praktikuojant auštuongubą kelią.

Lama – Tibeto religinis mokytojas; lamaistų dvasininkas (vienuolis), manoma turintis įvairių nepaaiškinamų galių (pvz. telepatija).

Lotoso Sutra – mahajanos budizmo šventraštis, pamokslas, Budos pasakytas didžiulei miniai dievų, demonų, valdovų ir kosminių galių, apie Budos amžinumą, apie galimybę kiekvienam tapti Buda, apie bodisatvų galią ir atjautą. Labai vertinamas.

Mahajana – (“didžioji važiuoklė”) budizmo atmaina priešinga hinajanai. Mahajana pripažįsta daugiau šventųjų tekstų nei terevada; yra sukūrusi įvairias garbinimo formas, besiriamiančias bodisatvos doktrina.

Maitrėja – mahajanoje – būsimasis arba naujasis Buda dar nužengsiantis žemėn. Šiuo metu jis yra bodisatva laukiantis savo paskutinio atgimimo.

Maja – induizme – iliuzija ar apgaulė. Majos apžavai įtikina žmones, jog ji vienintelė teegzistuoja, todėl šie apanka Brahmano realybei ir nebesuvokia egzistencijos vienovės.

Mandala - vienas svarbiausių budizmo sakralinių simbolių, paprastai – spalvotų kocentriškų apskritimų formos sudėtinga geometrinė figūra su daugybe simbolius primenančių ornamentų ir piešinių. Apskritimų segmentai atspindi skirtingus Budos atjautos aspektus. Dėmesio sutelkimas į mandalą padeda mokiniui susivokti savyje, prisimini Budos gailestingumą ir priartėti prie nušvitimo.

Mantra – induizmui, budizmui būdingas tam tikras garsų deriniais (“vidine vibracija”) pasižyminčių simboliškų žodžių kartojimas. Mantrose dažnai kartojamas skiemuo “om”, o Tibeto budizme – “Om Mani Padme Hum”. Induizme mantromis vadinamos kelios šventos vedų eilutės. Manoma, kad minėtos formujlės turi dvasinę galią, kad jų kartojimas padeda išsilaisvinti.

Nirvana – (“išėjimas, užgesimas”) budizmo samprata, nusakanti tokią būseną, kai nebekurstoma aistrų pasibaigia duka. Tai nuo jokių sąlygų nepriklausanti, laike nesikeičianti būsena, kurią pasiekęs žmogus realizuoja absoliučią harmoniją.

Nušvitimas – Budizme – tiesos apie visą egzistenciją suvokimas. Ši tiesa atsivėrusi Budai medituojant Bodigajoje. Nušvitimas būdingas kiekvienam, kuris pasukęs Budos keliu patyrė nirvaną ir išsilaisvinimo iš gimimų ir atgimimų rato.

Ordinacija - krikščionių bažnyčios apeigos per kurias vyrai gauna šventimus veikti kaip dievo pasaulio ir sakramentų ministrantai. Budizme tai priėmimas į bendruomenę (sanga).

Pagoda – budistų šventykla, relikvijų saugykla ar memorialinis pastatas laidojimo vietose.

Pali Kanonas – budistų šventraštis, kurį vienintelį pripažįsta terevados budistai.

Penki Priesakai – budistų etiniai apribojimai : Neatimti gyvybės Nevogti Neturėti neleistinų seksualinių santykių Nepiktžodžiauti Vengti narkotikų ir svaigalų

Sanga – budistų vienuolių bendruomenė. Ją sukūrė pirmieji Budos mokiniai. Jos paskirtis – puoselėti tokį gyvenimo būdą, kuris padėtų individui išsilaisvinti, leistų jam skelbti žmonijai damą.

Sansara – (“būties tėkmė”) sanskrito žodis, reiškiąs gimimo ir mirties bei naujo atgimimo ciklą – tiek individo, tiek visatos.

Stupa – (“kauburys”) budistų statinys, ženklinantis šventą vietą ar relikvijinę.

Suta Pitaka – terevados budistinių kanoninių raštų, Tripitakos, antroji dalis. Ją sudaro Budos pamokslai, tarp jų damapada.

Švetambariai – ( “ baltai apsirengę”) džainistų sektos nariai nelaiką vertybe digambarų akcentuojamo nuogumo.

Tanha – (“troškimas”) Budos 4 tauriosiose tiesose – svarbiausia kančių priežastis.

Tatagata – (”tasai kuriam pavyko”) Budos titulas, populiarus mahajanos tekstuose.

Tauhidas – (“teigiąs vienumą”) pagrindinė musulmonų doktrina, teigianti dievo vienumą. Jis yra vienatinis, be jokių sudėtinių dalių, be antrininkų.

Terevada – (“vyresniųjų doktrina”) budizmo atmaina, pripažįsta Vinaja Pitakos mokymą, tačiau nepritaria bodisatvų doktrinai.

Trpitaka – Budos mokymo triguba pintinė, terevados butistų kanoninis šventraštis pali kalba. Jį sudaro Vinaja Pitaka, Suta Pitaka, ir Abidama Pitaka.

Vadžrajana – (“deimantinė važiuoklė”) Tibeto budizmas.

Vihara – budistų sangos nuošali buveinė, šventykla ar vienuolynas.

Vinaja Pitaka – Tripitakos dalis, kurioje išdėstytos budistų vienuolių gyvenimo taisyklės, privalomos visiems sangos nariams.

Abraomas, Izaokas Ir Jokūbas – trys patriarchai, minimi visoje žydų liturgijoje kaip tautos protėviai, kuriems Dievas atsiuntęs savo pažadą ir palaiminimą.

Adonajus – (hebr. “viešpats”) Jahvė.

Apokaliptiniai Tekstai – judėjų ir pirmųjų krikščionių anoniminiai raštai; atveria paslėptąsias tiesas, pabrėžia galutinį tikėjimo triumfą, teisia tautas. Biblijos pavyzdžiai : Danieliaus knyga Senajame Testamente, Apreiškimas Jonui , Naujajame Testamente.

Apokrifai – hebrajų šventojo rašto graikiškojo varianto istoriniai bei išminčių tekstai. Į hebrajų bibliją neįtraukti. Romos katalikų bažnyčia pripažįstą jų autoritetą, bet laiko šias knygas deuterokanoninėmis (antrinio kanonizavimo).

Arka – 1) Izraelitų liturginis reikmuo, nešiojama miniatiūrinė šventyklėlė.2) Sinagogos altoriaus spinta, kur laikomi pargamento ritinėliai su ranka surašytu Toros tekstu; dar vadinama Aron Hakodešu. Nukreipta į Jeruzalės pusę.

Cadikas – žydų mokytojas, chadistų bendruomenės vadovas, mistinis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, laikomas tobulu ir neklystančiu. Cadikų namuose rinkdavosi chasidizmo išpažinėjai.

Chasidai – (“pamaldieji”) 1) žydų kvietkistų asketų grupė, fariziejų pirmtakai. 2) Grupė viduramžių mistikų, kurie ypač prisidėjo prie judaizmo susiformavimo. 3) Bal Šem Tovo sekėjai

Chasidizmas – žydų mistinis judėjimas kilęs iš kabalos doktrinos, susiformavęs 18a. kaip atsakas į Bal Šem Tovo mokymą. Akcentavo Dievo buvimą kasdieniniame gyvenime, maldos vertingumas.

Dievo Karalystė – Dievo tvarkos įsiviešpatavimas žemėje. Judaizme Dievas yra Visatos karalius, vienatinis kūrėjas ir valdovas. Žydai yra dievo liudytojai, jų pareiga dirbti ir melstis, kad Dievo karalystė ateitų visiems žmonėms. Šią karalystę įgyvendinsiąs Mesijas, jis atkursiąs ir Izraelį. Krikščionys gi ir dabar gyvena Dievo karalystėje, tačiau ji nėra dar iki galo sukurta. Antrasis Kristaus atėjimas šio pasaulio pabaigoje, ją užbaigsiąs.

Elohimas – kanaaniečių žodis vartotas ir kitų semitų tautų kaip Dievo vardas.

En Sof – Dievo vardas žydų misticizme, ypač kabaloje, reiškia begalinį.

Esėjai – judėjų sekta. Laikėsi celibato, pabrėžė ypatingą asketizmo svarbą.

Fariziejai – Kristaus laikų religinė ir politinė žydų grupuotė. Jos nariai reikalavo smulkmeniškai laikytis Mozės įstatymo ir jo tradicinių aiškinimų.

Filakterijus – pergamento ritinėliai su ištraukomis iš penkiaknygės, sudėti į 2 dėžutes. Judėjai melsdamiesi jas prisitvirtina prie kairiojo peties ir kaktos.

Gemara – judėjų Talmudo dalis; Mišnos komentarai.

Hagada – dorovinis arba religinis pamokymas, išplaukiantis iš hebrajų teksto interpretavimo pagal midrašų tradiciją. Hidragų daug Talmude, kur jos išdėstytos posakių, poemų, pasvarstymų forma.

Halacha – teisinis mokymas, paremtas hebrajų teksto aiškinimu pagal midrašų tradiciją.

Hebrajų biblija – žydų šventraštis, kurį sudaro įstatymo knygos (Tora), Pranašai ir Raštai.

Išėjimas – Mozės vedamų izraelitų išsivadavimas iš Egipto nelaisvės.

Išsirinkimas – Dievas išsirenka Izraelį būti savąja tauta, tai paskelbia sudarydamas sandorą ant Sinajaus kalno, o patvirtina padovanodamas pažadėtąją žemę.

Jahvė – (Jehova) šventasis Izraelio Dievo vardas, kuris buvo apreikštas Mozei. Reiškia “ aš kuris esu”. Jį buvo nevali tarti, tad kai hebrajai garsiai skaitydavo šventraštį, šį vardą pakeisdavo į Adonajų (“Viešpatis”)

Jom Kipuras – (permaldavimo diena) žydų atgailos bei pasninkavimo diena.

Judaizmas – religija, kuri išsirutulioji iš senovės Izraelio religijos ir kurią išpažysta tik žydai. Tai etinis monoteizmas, jis remiasi Dievo apsireiškimu Mozei ant Sinajaus kalno ir juo duotu įsakymu (tora)

Kabala – teosofinė judaizmo srovė, mistinė žydų tradicija, kurios mokymą puoselėjo dvi mokyklos:

Praktinė, daugiausiai reikšmės teikusi meditacijai, ir spekuliatyvinė. Tradicija kilo iš Talmudo svarstymų apie kuriamąjį darbą ir dieviškąjį vežimą, kuris minimas Biblijos Ezachelio knygoje. Pagrindinis kabalos veikalas yra “Taurumas” (zoharas).Tai midrašas, komentuojantis penkiaknygę.

Mezuza – pergamento ritinys su ranka išrašytais šemos žodžiais. Dėklas su mezuza judėjų namuose pritvirtinamas prie durų staktos.

Midrašai – hebrajų tekstų aiškinimo metodai atskleidžiantys slaptąją Toros prasmę.

Mozė – Biblijos personažas – senovės žydų vadas ir Jahvės pranašas, gyvenęs 12a. pr.Kr. Ant Sinajaus kalno dievas jam įteikė Torą. Mozė išvedė Izraelio tautą iš Egipto nelaisvės. Pagal tradiciją Mozei priskiriamos pirmosios Biblijos knygos.

Pranašai – 1) Paskutinės 17 Senojo Testamento knygų, vadinamų (išskyrus raudas) pranašų vardais; 2) Hebrajų biblijos antroji dalis, kurią sudaro Istorinės bei Pranašų knygos.

Rabinas – (“mano mokytojas”) judėjų dvasininkas – religijos mokytojas. Toros aiškintojas, pamokslininkas, pamaldų vadovas sinagogoje.

Raštai – trečioji baigiamoji Hebrajų biblijos dalis. Apima išminties knygas bei vėlesnius pasakojimus.

Sandora – sandėris, susitarimas ar sutartis. Judaizme svarbiausia senoji sandora, sudaryta tarp Dievo ir Mozės ant Sinajaus kalno. Dievas išlaisvinęs savo tautą iš Egipto, pažada jiems žemę ir savo palaiminimą tol, kol jie laikysis Toros priesakų.Tai patvirtina ankstesnes sandoras su Abraomu ir Nojumi. Dar būta Dievo sandorų su Dovydu ir jo palikuonimis, su kunigais levitais. Naujajame Testamente pasiaukojanti Jėzaus mirtis ženklina Naują sandorą tarp Dievo ir Naujojo Izraelio – Krikščionių bažnyčios, kuri papildo ir įgyvena senąją sandorą.

Sefirot – pagal Žydų kabalistų mokymą – galios ir požymiai, kuriais Dievas reiškiasi, iš kurių leidžia save pažinti.

Sinagoga – žydų maldos namai, atsirado iš Toros mokyklų, kurias tremtyje sukūrė raštininkai.

Sinedrionas – (sanhedrinas) žydų aukščiausioji taryba, susidedanti iš 70 asmenų.

Šabas – žydų poilsio ir maldos diena, trunkanti nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio, šventa diena, primena kaip dievas sukūręs pasaulį septintą dieną ilsėjosi.

Talmudas – religinių, teisinių, etinių judaizmo normų rinkinys, turintis papildyti Senąjį Testamentą. Jį sudaro Mišna, aiškinanti Penkiaknygę, ir Gemara (Mišnos komentarai).

Tora – 1) 5 Įstatymo knygos, dievo apreikštos Mozei. 2) Religinė ir socialinė judaizmo teisė, kurią sudaro Biblijoje ir Talmude surašyti priesakai. 3) Kosmologinės tvarkos principas.

Tremtis – žydų istorijos laikotarpis ( 597- 538 pr.Kr.) kai tautos vadovai iš senųjų karalysčių buvo Babilonijos nelaisvėje.

Vakarinė Siena – (raudų siena) ypatinga vieta Jeruzalėje, kur žydai susirenka apraudoti Jeruzalės likimo, jie tiki kad tai išlikusi Saliamono šventyklos dalis, po 70m sugriovimo.

šventykla.

Zoharas – svarbiausias kabalos rašytinis šaltinis.

Agapė – (gr.”meilė”) krikščioniškoji meilė, nepriklausanti nuo meilės objekto vertingumo ar patrauklumo. Taip pat reiškia Eucharistiją, dvasinį peną.

Akvinietis Tomas (1225 – 1274) – domininkonų teologas ir filosofas, tomizmo kūrėjas. Jo mokymas sudarė oficialiosios Romos katalikų teologijos pagrindą. Tigė, jog Dievo buvimas esąs įrodomas, tačiau trejybės ir įsikūnijimo doktrinos apreikštos, jomis galima tk tikėti.

Albigiečiai – krikščionių sekta, veikusi 12 – 14a. Prancūzijoje.Jų teologija – dualizmas. Kristų laikė angelu, kurio mokymą iškraipęs katalikiškasis kleras.

Anglikonų Bažnyčia – Bažnyčia išpažįstanti anglikonybę, pavaldi Kenterberio arkivyskupui. Turi tiek katalikybės, tiek protestantizmo, tiek ekumenizmo šalininkų.

Antrasis Tikėjimas – (paruzija) antrasis Jėzaus Kristaus pasirodymas žemėje Paskutiniojo teismo dieną.

Arijonizmas – 4a. Krikščionybės srovė, kuri rėmėsi Arijaus skelbta koncepcija, neigusia Kristaus dieviškumą, nes Dievo sūnus nelygus Dievui. Pasmerkta kaip erezija Nikėjos susirinkime 325.

Atsimainymas – Kristaus pasirodymas visoje grabėje trims mokiniams dar jo mokymo žemėje metu.

Baptistų Bažnyčia – protestantų bažnyčia pripažystanti tik suaugusiųjų krikštą.

Biblija – krikščionybės Šventasis Raštas, susidedąs iš žydų Senojo Testamento ir Naujojo Testamento, kurie sudaro vieną mokymą apie dievišką išganymą.

Brevijorius – katalikų dvasininkų liturginė knyga, skirta kasdieninėms maldoms ir apmąstymams. Susideda iš giesmių ir psalmių, Testamentų ištraujų, bažnyčios tėvų raštų.

Diakonas – (“tarnas”) Krikščionių bažnyčios dvasininkas, kuriam suteikti žemesnio rango įšventinimai.

Draudžiamųjų Knygų Sąrašas – (index librorum prohibitorum) Katalikų bažnyčios sudarinėtas sąrašas veikalų, kuriuos draudžiama turėti ar skaityti tikintiesiems.Galiojo (1557 –1966)

Ekumeniniai Susirinkimai – krikščionių aukštosios dvasininkijos susirinkimai, kurių sprendimai privalomi visai krikščionų bažnyčiai. Nebešaukiami po didžiosios schizmos. Svarbiausi : Nikėjos (325) – pasmerkė arijonizmą, Konstantinopolio (381),Efeso (431) – pasmerkė nestorianizmą Chalkedono (451) – tikybos dogma paskelbė tezę : Jėzus Kristus yra vienas asmuo, turintis dvejopą prigimtį – dievišką ir žmogišką.

Gnosticizmas – ezoterinė sinkretinė vėlyvosios antikos dvasingumo srovė, prieštaraujanti ankstyvajai krikščionybei. Rėmėsi mitais, bylojančiais, kaip pasaulį sukūrė suklaidintas demiurgas; mokė siekti išganymo per gnosis – savo tikrojo dieviškojo “aš” pažinimą.

Jahvininkai – ( Jahvės liudytojai) krikščionių neortodoksų sekta, propaguojanti savo Biblijos versiją, Šventraštį laikydami neklaidingu. Pabrėžia greitą Kristaus grįžimą, naraia – pacifistai, uždrausta naudotis kraujo perpylimu.

Kalvinas Jonas – (1509-1564) prancūzų teologas, kuris iš Ženevos vadovavo Reformacijos sąjūdžiui. Aukštino išganymą per tikėjimą, pripažino tik Biblijos autoritetą; skelbė predistinacijos doktriną : kiekvieno asmens lemtis amžinybėje yra iš anksto nulemta Dievo.

Katekizmas – glaustas Krikščionių tikybos vadovėklis, išdėstytas klausimų ir atsakymų forma tiems kurie rengiasi krikštui ar konfiirmacijai.

Konfirmacija – (sutvirtinimo sakramentas) krikščionių apeiga kurios metu meldžiama jiems Šventosios dvasios dovanų, krikšto sutvirtinimo.

Kontreformacija – Romos Katalikų bažnyčios kova su reformacija. Jos programa numatyta Teridento susirinkime (1562-1563).

Krikščionybė – viena iš trijų pasaulinių religijų; ji remiasi Jėzaus iš Nazareto mokymu, tikėjimu Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo reikšmingumu.

Kristus – pateptasis, senovėje šv. Aliejumi pateptas karalius – ši apeiga simbolizavo valdžios pašventinimą Dievo vardu. Jėzų taip pavadino jo mokiniai, kurie tikėjo jog jis mesijas.

Kvakeriai - religinės bendruomenės nariai atskilę nuo puritonų grupės 1650m. Nepripažysta sakramentų ir šventimų. Jų autoritetas - vidinė Kristaus šviesa, kurią pajutusi siela ima drebėti.

Limbas – pagal Katalikų bažnyčios doktriną – buveinė sielų neįžengusių į dangų, tačiau nepasmerktų eiti į pragarą ar skaistyklą.

Liturgija – (“visuomeninės pareigos, tarnyba”) 1) Įprastinės reglamentuotos Krikščionių bažnyčios pamaldos. 2) Eucharistija, ypač ortodoksų bažnyčioje.

Liuteris Martinas – (1483-1546) vokiečių teologas Reformacijos Vokietijoje vadovas. Skelbė kad Dievo akivaizdoje žmogų tegali išteisinti nuoširdus tikėjimas Jėzumi Kristumi, o ne geri darbai. Taigi dvasininkų luomas ir bažnyčios tarpininkavimas nereikalingi.

Mesijas – (“pateptasis”) Dievo pasiuntinys, turįs pradėti žemėje dievo karalystę. Iš pradžių šiuo hebrajų kalbos žodžiu vadinosi Dievo išrinktas karalius. Vėliau imta vadinti asmenį kuris atkursias Izraelį, surinksiąs krūvon gentis ir nuvesiąs jas į dievo karalystę.

Mišiolas – katalikų liturginė knyga, kunigų vartojama per pamaldas. Ją sudaro Mišių teskstas kiekvienai bažnytinių metų dienai ir Mišių laikymo taisyklės.

Mišios – krikščioniškos Eucharistijos pavadinimas, kilęs nuo atleidimo formulės žodžių. Katalikai paprastai akcentuoja aukojamąjį (atnašaujamąjį) ritualo aspektą.

Moderatorius – Presbiterionų bažnyčios ministrantas, paskirtas pirmininkauti viename iš dvarų, kurie vadovauja bažnyčios gyvenimui.

Moravijos Broliai – krikščionys protestantai, netikėjo jokiomis dogmomis, nepripažino politinių įsitikinimų nei valstybinių tarnybų, buvo aktyvūs misionieriai.

Mormonai – krikščionių neortodoksų sekta suburta 1830m. Mormonai remiasi Biblija ir Mormonų knyga, kai kuriais kitais šventaisiais tekstais.

Mormono Knyga - (mormonų šventas raštas) knygoje aprašomas konfliktas tarp dviejų giminės atšakų, kurios 600m.pr.Kr., Viešpaties vedamos, emigravusios į Ameriką. Savo šventraštį mormonai laiko Biblijos apreiškimo papildymu.

Nepriklausomybininkai – (kongregacininkai) kalvinų atšaka susidariusi 16a. antroje pusėje Anglijoje.Reaikalauja kiekvienos bendruomenės nepriklausomybės nuo bažnytinės ir pasaulietinės valdžios.

Ordinacija - krikščionių bažnyčios apeigos per kurias vyrai gauna šventimus veikti kaip dievo pasaulio ir sakramentų ministrantai. Budizme tai priėmimas į bendruomenę (sanga).

Presbiterionų Bažnyčia – reformuotosios bažnyčios , kurių mokymas bei pamaldos artimos kalvinizmui. Valdo konsistorija, sudaryta iš renkamų presbiterių pasauliečių ir pastoriaus)

Presbiteris – (“vyresnysis”) katalikų ir stačiatikių dvasininkas turintis šventimus; protestantų bendruomenės vadovas, renkamas iš pasauliečių; pirmųjų krikščionių bendruomenės vadovas.

Protestantizmas – viena pagrindinių krikščionybės krypčių. Pripažįsta vienintelį autoritetą bibliją, laikosi nuteisinimo tikėjimo principo. Nepripažįsta dvasininko kaip tarpininko vaidmens.

Reformacija – (16 – 17a.) religinis sąjūdis Vakarų krikščionybėje, siekęs reformuoti katalikybės doktriną, kultą, bažnyčią, davęs pradžią protestantizmui. Skyrėsi požiūriai dėl požiūriai dėl popiežiaus autoriteto, dėl tokių doktrinų kaip tikroji Eucharistijos prasmė, Biblijos autoriteto ir prieinamumo.

Sakramentai – Kristaus įsteigti ženklai kurie mums teikia neregimą Dievo dovaną – malonę. Reformuotosios bažnyčios pripažįsta tik krikšto ir eucharistijos sakramentus. Katalikų ir Stačiatikių bažnyčios pripažįsta dar ir šiuos sakramentus : konfirmaciją, santuoką, ordinaciją (šventinimus) , atgailą, ligonių patepimą.

Schizma – krikščionių bažnyčios suskilimas 1054 į Rytų (Stačiatikių) ir Vakarų (Katalikų) bažnyčias. Kilo dėl nesutarimų popiežiaus aukščiausio autoriteto ir Šventosios Dvasios doktrinos klausimais.

Stačiatikybė – Rytų krikščionybė, viena seniausių krikščionybės krypčių. Galutinai susiformavo 1054m (schizma).

Teofanija – dievybės pasirodymas arba apsireiškimas.

Džihadas – (“pastanga, uolumas”) islamo platinimas ginklu. Mahometas “šventojo karo” idėją įtvirtino kare prieš Meką. Korane džihadas suprantamas kaip natūrali penkių islamo arkanų pasekmė.

Fatva - autoritetingas nuosprendis islame.

Hadisai – trumpi pasakojimai susidedantys iš tradiciškai Mahometui priskiriamų posakių ir liudijimų apie jo veiksmus. Hadisai sudaro suną.

Hidžra – (“persikėlimas”) Mahometo ir jo pasekėjų iškeliavimas iš Mekos į Medeiną 622m. Nuo hidžros skaičiuojami metai pagal musulmonus.

Idžtichadas – (“uolumas”) sugebėjimas ir musulmonų bendruomenės teisė savarankiškai spręsti religinius ir teisinius klausimus. Sprendimus priima musulmonų mokytojas, nereikalaujant bendro teisės ir religijos mokovų susitarimo (idžma) .

Imamas – 1) Musulmonų sunitų religinis vadovas ir mokytojas, jam priklauso teisė interpretuoti Koraną; aukščiausios musulmonų dvasinės ir pasaulietinės valdžios vadovas.

2) dieviškosios apšvietos nešėjas musulmonų šiitų tradicijoje.. Šiitai tiki, jog kiekviename amžiuje gimsta imamas, kuris privalo būti teisus kaip kitados Muhametas. Reikalavimas tikėti imamais pagal šiitų tradiciją yra vienas iš 5 islamo arkanų.

Islamas – viena iš trijų pasaulinių religijų. Mokymo principai išdėstyti Korane, kuris buvo Dievo apreikštas Mahometui. Tai paklusnumo Dievo valiai religija.

Islamo Fundamentalizmas – įvairios islamo atgimimo apraiškos. Fundamentalistai reikalauja pripažinti šariato įstatymą su jo tradicinėmis bausmėmis, alkoholio draudimu. Priešinasi vakarietiškoms tendencijoms.

Izmailitai – musulmonų šiitų grupė. Jie tiki kad 7 imamas buvęs paskutinis, jis “pasislėpė” ir vėl pasirodys Paskutiniojo teismo dieną.

Juodasis Akmuo – musulmonų šventenybė. Yra kaabos šventyklos Mekoje sienoje. Tradicija byloja jog jį Biblijos pranašui Izmaeliui įdavęs angelas Gabrielius.

Kaaba – (“kubas”) šventovė Mekoje, į kurią melsdamiesi atsigręžia visi musulmonai. Rytiniame jos sienos kampe įmūrytas juodasis akmuo.

Keturi Teisuoliaia Kalifai – Abu Bakras, Omaras, Osmanas, Alis.

Kijas – (“analogija”) islamo įstatymų kūrimo principas; problemos sprendimas pagal analogišką atvejį minimą Korane ar Sunoje.

Koranas – islame – dievo žodis, Alacho apreiškimo knyga, kurios teisinga kopija padaryta pagal danguje esantį Koraną, įteikta Mahometui. Korans toks pat šventas musulmonams kaip krikščionims biblija.

La Ilaha Illa Allah – pirmieji keturi musulmonų tikėjimo išpažinimo žodžiai (“nėra kito dievo tik Alachas) norint tapti musulmonu, užtenka ištarti šį išpažinimą – šihadą. Tai pirmasis iš penkių islamo arkanų.

Mahdis – (“vedamas”) musulmonų mesijas. Pagal šiitų mokymą jis ateisiąs pasaulio pabaigoje.

Mahometas – (570-632) islamo apaštalas ir pranašas, tikrasis pasiuntinys Dievo, kurio žodis, paskelbtas Korane, apibendrina ir užbaigia viską kas anksčiau buvo apreikšta žydams ir krikščionims.

Medina – miestas į kurį 622 persikėlė Mahometas (hidžra).

Minaretas – (“švyturys”) mečetės bokštas, nuo kurio meudzinas šaukia tikinčiuosius maldai.

Muedzinas - mečetės tarnautojas, kuris penkis kartus per dieną šaukia musulmonus melstis.

Muftijus – musulmonų teisės (šariato) it teologijos žinovas., teisėjo ar privataus asmens prašymu duodantis oficialų raštišką sprendimą su islamu susijusiais valstybinio ir privataus gyvenimo klausimais.

Mula – musulmonų dvasininkas, mokytojas, religinės teisės ir islamo doktrinos aiškintojas; renkamas tikinčiųjų bendruomenės.

Nakties Kelionė – Korane aprašyta Mahometo kelionė iš Mekos šventyklos į Jeruzalės šventykla su sparnuotu žirgu. Grįžo gavęs pamokymus iš Dievo tikintiesiems.

Penki Islamo Arkanai – paraigos kurias privalo atlikti kiekvienas Alachą tikįs musulmonas :Tikėjimo išpažinimas, šahada ( la ilaha illa Allah),Ritualinė malda, salatas,Išmaldos davimas zakiatas,Pasninkavimas ramadano mėnesį, saumas,Piligrimo kelionė į Meką, chadžas

Salatas – kanoninė musulmonų malda, kalbama 5 kartus per dieną, atsisukus veidu į Meką. Tai vienas iš 5 islamo arkanų.

Suna – (“pramintas takas”) antrasis pagal reikšmę islamo autoritetas, už jį svarbesnis tiktai Koranas. Tai Mahometo, taip pat pirmųjų keturių kalifų žodžiai bei poelgiai, užfiksuoti hadisuose.

Sunitai – didesnioji islamo atšaka, jai priklauso 90 procentų visų musulmonų. Pripažįsta keturių teisuolių kalifų autoritetą. Įstatymus kuria vadovaudamiesi bendruomenės teologinių mokyklų – mazchabų nurodymais.

Šiitai – mažesnioji islamo atšakai jai priklauso 10 procentų musulmonų. Jie nepripažysta 3 pirmųjų kalifų, tiki jog tikrasis Muhometo pasekėjas yra Alis. Pripažįsta imamų autoritetą.

Tauhidas – (“teigiąs vienumą”) pagrindinė musulmonų doktrina, teigianti dievo vienumą. Jis yra vienatinis, be jokių sudėtinių dalių, be antrininkų.

Ulemai – islamo teisės daktarai, šariato interpretatoriai, ortodoksiškojo islamo ramstis.

Uma – musulmonų bendruomenė, per Mahometą gavusi Dievo apreiškimą ir gyvenanti paklusdama Dievui.

Пра-Персидские времена

Книга "Очерк Тайноведения"

В Передне-Азиатских областях, как результат долго длящихся переселений-походов, которые с начала Атлантического разрушения двигались с Запада на Восток, сделала себя оседлым совместно-связанная народность, чью потомственность история знает как Персидский народ и родственные с таковым племена. Сверх-чувственное познание должно, все-таки, идти назад ко много более ранним временам, чем к историческим этих народов. Прежде всего речь идет об очень ранних предках поздейших Персов, среди которых возникла вторая, после Индийской, великая культурная временная эпоха после-Атлантического развития. Народы этой второй временной эпохи имели другие задания, чем Индийские. Их устремления и наклонности были обращены не только сверх-чувственному Миру; они были предрасположены для физически-чувственного мира. Они любовно завоевывали Землю. Они оценили то, что может человек себе приобрести на таковой и что он через ее силы может завоевать. То, что они совершили, как воинственный народ и также что они изобретали как средства, чтобы отвоевать у Земли ее богатства, находятся в совместной связи с этой особенностью их существа. У них не имелось опасности, что они через свою тоску по сверх-чувственному могли бы полностью отвратиться от "иллюзии" физически-чувственного, но скорее такая, что они через их чувство для такового могли бы полностью утратить Душевную совместную связь со сверх-чувственным Миром. Также места Оракулов, которые пресадили себя сюда из древней Атлантической области, носили в своем роде общий характер народа. Из сил, которые однажды могли были быть усвоены через переживания сверх-чувственного Мира и которыми в известных низших формах еще могли господствовать, лелеялось то, что явления природы направляет так, что они служат личным интересам человека. Этот древний народ имел еще большую власть в господствовании такими силами природы, которые позднее увели себя из-под влияния человеческой воли. Хранители Оракулов повелевали над внутренними силами, которые стояли в совместной связи с Огнем и другими элементами. Можно назвать их магами. То, что они сохранили себе от сверх-чувственного познания и сверх-чувственных сил из древних времен, было все-таки слабо в отношении к тому, что мог человек в пра-отдаленном прошлом. Но это приняло, однако, все формы, от благородных искусств, которые имели во взоре только человеческое благо, вплоть до самых развращенных отправлений. В этих людях властвовала Люциферическая сущность особым образом. Она принесла их в совместную связь со всем, что отклоняет человека от намерений тех высоких существ, которые, без Люциферического вторжения, одни вели бы вперед развитие человечества. Также те члены этого народа, которые еще были одарены остатками древнего ясновидческого состояния, выше изложенного состояния между бодрствованием и сном, чувствовали себя очень влекомыми к низшим существам Духовного мира. Этому народу должно было быть дано Духовное побуждение, которое противодействовало этому характерному качеству. Ему было дано, из того же самого источника, из которого также приходила древне-Индийская Духовная жизнь, от хранителя тайн Солнечного Оракула, некое водительство.

Вождь пра-Персидской Духовной культуры, который был дан тем хранителем Солнечного Оракула, тому, в речи стоящему народу, может быть обозначен тем же именем, которое известно истории как Заратустра (Zarathustra) или Зороастр (Zoroaster). Только должно быть подчеркнуто, что здесь подразумеваемая личность принадлежит ко много более раннему времени, чем есть то, в которое история устанавливает носителя этого имени. Однако главное приходится здесь не на внешнее историческое наследование, но на Духовную науку. И кто при носителе имени Заратустры должен думать о неком более позднем времени, тот может искать созвучие с Духовной наукой в том, что он представит себе одного последователя первого великого Заратустра, который принял его имя и действовал в смысле его учения. - Побуждение, которое Заратустра должен был дать своему народу, состояло в том, что он указал на то, как чувственно-физический мир не есть только без-Духовное, которое выступает напротив человеку, когда он отдает себя исключающему влиянию Люциферического существа. Этому существу человек обязан своей личной самостоятельностью и своим чувством свободы. Оно должно, однако, в нем действовать в созвучии с противоположным Духовным существом. У пра-Персидского народа главное приходилось на то, чтобы сохранить чувство живым для этого Духовного существа. Через свою склонность к чувственно-физическому миру ему грозило полное слияние с Люциферическим существом. Заратустра, теперь, получил от хранителя Солнечного Оракула такое посвящение, что ему могли быть сообщены откровения высоких Солнечных существ. В особых состояниях своего сознания, к которым привело его обучение, мог он созерцать вождя Солнечных существ, который человеческое жизненное тело выше изложенным образом принял под свою защиту. Он знал, что это существо направляет водительство развития человечества, что, однако, оно только к известному времени может снизойти из Мирового пространства на Землю. Для этого необходимо, чтобы оно могло жить в астральном теле человека также, как оно начиная со вторжения Люциферического существа действовало в жизненном теле. Для этого должен был явиться человек, который опять превратил бы назад астральное тело на такую ступень, которую оно без Люцифера достигло бы в некое другое время (в середине Атлантического развития). Не пришел бы Люцифер, то человек хотя достиг бы раньше этой ступени, но без личной самостоятельности и без возможности свободы. Отныне, однако, человек должен был, несмотря на эти качества, снова прийти на эту высоту. Заратустра видел в своих ясновидческих состояниях наперед, что в будущем в развитии человечества возможно быть личности, которая будет иметь такое соответствующее астральное тело. Но он знал также, что до этого времени Духовные Солнечные силы нельзя будет найти на Земле, что они, однако, могут быть воспринимаемы сверх-чувственным созерцанием в области Духовной части Солнца. Он мог созерцать эти силы, когда он направлял свой ясновидческий взор на Солнце. И он возвестил своему народу сущность этих сил, которые пока можно было находить только в Духовном мире и которые позднее должны были снизойти на Землю. Это было возвещением великого Духа Солнца или Духа Света (Ауры Солнца, Ahura-mazdao, Ормузда, Ormuzd). Этот Дух Света открывался для Заратустры и его приверженцам как Дух, который обращает свое обличье к человеку из Духовного мира и который подготаваливает будущее среди человечества. Это есть Дух, указывающий на Христа до его появления на Земле, которого Заратустра возвещал как Дух Света. Напротив, представляет он в Аримане (Angra mainju) некую власть, которая через свое влияние губительно действует на человеческую Душевную жизнь, если таковая отдается ей односторонне. Это есть никакая другая власть, как уже охарактеризованная выше, которая начиная с предательства тайн Вулкана достигла особого господства на Земле. Наряду с вестью о Боге Света, были возвещены Заратустрой учения о тех Духовных существах, которые будут раскрываться очищенному чувству ясновидца как соратники Духа Света и которым образовывали некую противоположность те искусители, которые являлись неочищенному остатку ясновидения, который сохранился из Атлантической эпохи. Должно было древне-Персидскому народу сделать ясным, как в человеческой Душе, поскольку таковая обращена деятельности и устремлению в чувственно-физическом мире, разыгрывается некая борьба между властью Бога Света и таковой его противника и как человек должен вести себя, чтобы последний не вел его в бездну (Abgrund), но чтобы его влияние через силу первого было направлено в Добро.

Angra Mainjus senovės iranėnų religijose - vyriausioji blogio dievybė.

Šaltiniai:

1. Tarptautinių žodžių žodynas, (c) Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985

Ahūra Mazda senovės iranėnų vyriausiasis dievas.

Šaltiniai:

1. Tarptautinių žodžių žodynas, (c) Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985

Mazdaizmas [pagal dievo Ahūros Mazdos vardą] sen. iranėnų religija. Jos pagrindą sudaro šviesos (gėrio) dievo Ahūros Mazdos (iš čia pavadinimas), amžino tamsos (blogio) dievo Angros Mainjaus priešo, kultas. Žmogus dalyvaująs toje kovoje savo poelgiais (gerais ir blogais). VI-V a. p. m. e., valdant Achemenidams, buvo valst. religija., o kartu opozicijos Achemenidų teokratiniams siekimams pagrindu susikūrė zoroastrizmas, perėmęs esminį bruožą - dualizmą.

Šaltiniai:

1. Tarptautinių žodžių žodynas, (c) Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985
2. Religijotyros žodynas, (c) R.Petraitis ir kiti, 1991

Ahūrai iranėnų dievybės, kovojusios su chaosu, tamsa ir blogiu kosmose ir visuomenėje. Jų nuolatiniai priešai - jaunesnės kartos dievybės - devai (geri indų mitologijoje ir blogi - iranėnų). “Avesta” prie D priskiria tik Ahūrą Mazdą, Mitrą, Apam Napatą (gerąją vandenų dvasią), bet anksčiau jų yra buvę gerokai daugiau.

Šaltiniai:

1. Religijotyros žodynas, (c) R.Petraitis ir kiti, 1991